Vaikų išlaikymas

Sausio23

Kiek alimentų vaikui privalo mokėti nedirbantis asmuo?

LR CK 3.192 str. 1 d. numatyta, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

CK 3.192 str. 2 d. numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o 3 d. numatyta, jog išlaikymą nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

Jokios minimalios sumos ar maksimalių dydžių, įstatymai nenumato. Tačiau teismų praktikoje susiformavo optimalūs dydžiai. LR Aukščiausiojo teismo Senatas, įvertinęs keleto metų teismų sprendimus, mano, kad vienam vaikui išlaikyti vidutiniškai reikia apie 700-800 Lt. Kadangi abu tėvai vienodai atsakingi už savo vaikų išlaikymą ir auklėjimą, todėl iš kiekvieno priteistina, vidutiniškai, po 350-400 Lt. Nukrypimai į didesnę ar mažesnę pusę galimi tik esant rimtoms priežastims – pakitusiems vaiko poreikiams arba tėvų turtinei padėčiai.

CK 3.194 str. 1 d. numatyta, jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus,  teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. Šio str. 3 d. sako, jog išlaikymą teismas priteisia iki vaikui sueis pilnametystė, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris nustatytas esant nepilnamečiui.

Pagal LR CPK 742 str. 4 p., jeigu asmuo, privaląs mokėti vaikams išlaikyti periodines išmokas, šių išmokų nemoka ir nedirba arba išlaikymo įsiskolinimo negalima išieškoti CPK 663 str. 1 d. nustatyta tvarka, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turtą. Nesant turto, skola kaupiasi, kurią vaikas gali išsiieškoti net ir sulaukęs pilnametystės. Bendroji senatis ilga – 10 metų. Piktybinis vengimas teikti išlaikymą yra baudžiamas pagal LR BK 164 str. (tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų). Dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo reikėtų kreiptis į policiją su pareiškimu arba į antstolį, kuris vykdomąjį dokumentą perduos kompetentingai ikiteisminio tyrimo institucijai.

Pravartu nesąžiningiems tėveliams (ar mamytėms) žinoti, kad vengęs išlaikyti vaiką asmuo praranda teisę būti to vaiko išlaikomas senatvės ar negalios atveju.

Be to, vaiko motina gali gauti išlaikymą iš valstybės, kurio suma paverčiama nesąžiningo tėvelio (ar mamytės) skola valstybei, su visomis tos skolos palūkanomis ir išieškojimo kaštų susigrąžinimu iš skolininko. Ir senatis ilga – 10 metų nuo skolos fakto paaiškėjimo.

Šakiečiai susitiko su Gediminu Vagnoriumi

Vasario3
Vasario trečią dieną Šakių laisvalaikio ir pramogų centre įvyko Krikščionių partijos Šakių skyriaus suorganizuotas susitikimas su Kovo 11-sios akto signataru, III-sios ir VIII-sios Lietuvos Respublikos Vyriausybių Ministru Pirmininku, socialinių mokslų daktaru ekonomistu, Krikščionių partijos lyderiu GEDIMINU VAGNORIUMI ir Lietuvos Respublikos Seimo nare, Krikščionių frakcijos pirmininko pavaduotoja, žurnaliste, laidų vedėja ir muzikos atlikėja DONALDA MEIŽELYTE.
Susitikime dalyvavo kitų rajone veikiančių partijų bei visuomeninių organizacijų lyderiai ir atstovai, Krikščionių partijos Jurbarko ir Varėnos rajonų skyrių delegacijos.
Gediminas Vagnorius šakiečiams pristatė savo atsiminimų knygą „Valstybės kūrimas – misija (ne)įmanoma“ ir atvirai papasakojo apie įdomius Lietuvos valstybės atkūrimo užkulisius, pasidalino mintimis apie dabarties problemas ir būdus joms spręsti.
Donalda Meiželytė kalbėjo apie Seimo ir Audito komisijos, kurios sudėtyje ji dirba, veiklą.
Svečiai atsakė į gausius dalyvių klausimus, betarpiškai bendravo ir dalino autografus. Laisvo Donaldos vedimo dėka renginys tapo šiltas ir nenuobodus. Dalyvių manymu, jeigu šakiečiai būtų žinoję, kad galės nemokamai pasiklausyti Donaldos Meiželytės dainų, tai į susitikimą būtų sugužėjusi pilna salė.
Skyriaus pirmininkas Romaldas Damušis pristatė Krikščionių partijos Šakių skyriaus iškeltus kandidatus rinkimams į Šakių rajono savivaldybės tarybą. Apie nūdienos problemas ir rinkiminę programą kalbėjo skyriaus iškelti kandidatai Vincas Pulokas, Saulius Urbaitis, Daiva Dovydė, Rima Prekevičienė.

Krikščionių partija: „Kasos aparatai turguose – nesavalaikis siūlymas“

Sausio26

Krikščionių partijos frakcijos Seime nariai šiandien susitiko su Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos nariais. Susitikimo metu aptartos opiausios smulkiesiems verslininkams ir prekybininkams problemos bei jų sprendimo būdai. „Vyriausybės siūlymai turgavietėse įvesti kasos aparatus taps paskutiniu vinimi į Lietuvos smulkaus verslo karstą. Argumentai, kad taip bus išlupti pinigai iš šešėlio yra niekiniai, nes ir taip sugriežtintose turgaviečių taisyklėse yra numatyta triguba apskaita. Didesnės kontrolės nebus, o patys smulkiausi, vos besiverčiantys verslininkai, turės trauktis į pogrindį“, – teigia Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė. „Kiekvieną mėnesį verslininkai susimoka 100 litų už verslo liudijimą, sveikatos įmoka – 72 litai, „Sodrai“ atseikėjama dar 140 litų, o kur dar komunaliniai mokesčiai, sandėliavimo išlaidos ir kt. Aparatų priežiūra verslininkams per metus kainuos mažiausiai dar 300 litų, taigi smulkiesiems verslininkams taps per didelė prabanga prekiauti turguose“, – Z. Sorokienei antrino Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos garbės pirmininkas Eduardas Šablinskas. Anot susitikimo dalyvių kasos aparatų įdiegimas paveiktų mažiausiai 5 tūkst. smulkiųjų verslininkų, atsižvelgus, į tai, kad jiems padeda šeimos nariai, toks Vyriausybės sprendimas pakenktų mažiausiai 15 tūkst. žmonių. „Lietuvą ir taip spaudžiant bedarbystei, toks Andriaus Kubiliaus Vyriausybės siūlymas yra visiškai nesavalaikis, išlaidų didinimas ir mokesčių kėlimas Lietuvos ekonomikos neatgaivins, o dar labiau ją pagilins“, – teigia Krikščionių partijos frakcijos Seime seniūnas Vidmantas Žiemelis.
Susitikimo metu buvo nutarta sudaryti darbo grupę, kuri pateiks konkrečius pasiūlymus Vyriausybei, kaip palengvinti smulkiųjų verslininkų padėtį.
Krikščionių partijos spaudos tarnyba

Sausio 13-osios Lietuvos piliečių žygdarbis

Sausio13

Gediminas Vagnorius,

Ekspremjeras,

Krikščionių partijos pirmininkas
Prieš 20 metų Lietuvą nuo žiaurios agresijos apgynė drąsų istorinį žygdarbį atlikę paprasti piliečiai, kurie savo krūtinėmis užtvėrė kelią sovietų tankams.

black ribbonTą tragišką sausio naktį sužvėrėjusios smogikų kariuomenės vadai ir M. Gorbačiovas išsigando ne Lietuvos ar Vakarų valstybių valdžios, jie išsigando Tėvynę ginti suskubusių dešimčių tūkstančių patriotų.

Gediminas VagnoriusOkupacinė kariuomenė suvokė, kad Lietuvos žmonių įbauginti nepavyko ir jie nesitrauks, o tai gresia masinėmis taikių piliečių žudynėmis, už kurias teks asmeninė atsakomybė.

Tai patvirtino vėliau gautos sovietų kariškių pokalbių išklotinės – po kraupaus televizijos bokšto šturmo Maskva nebeišdrįso prie Parlamento įstrigusiems šarvuočiams duoti įsakymo jį šturmuoti per tūkstantinę minią.

Tą sovietų karinės agresijos naktį man likimas lėmė pareigą stoti prie Vyriausybės vairo ir tiesiogiai patirti Kremliaus karinį planą užgrobti valdžią Lietuvoje ir dar kartą ją okupuoti.

Sausio 13 dienos įvykiai nebuvo spontaniški, kaip vėliau bandė aiškinti M. Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga veikė pagal gerai iš anksto parengtos karinės operacijos planą, kuris apėmė demokratinio pasaulio reakcijos slopinimą, naujų specialių smogiamųjų karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje, gyventojų socialinio nepasitenkinimo išprovokavimą ir net pasirengimą marionetinės valdžios sudarymui. Jau buvo parinktas ir „sukalbamas“ AT pirmininkas ir promaskvietiškos Vyriausybės vadovai, kurie gerai žinojo apie rengiamą karinį puolimą.

Neatsitiktinai ginkluotai agresijai buvo pasirinktas karinių įvykių Persijos įlankoje laikotarpis, kai JAV ir jų artimieji sąjungininkai buvo priversti nuolaidžiauti Sovietų Sąjungai. Tuomet apie ypatingą pavojų Lietuvai dar 1990 metų gruodžio 22 d. privačiai įspėjo tuometinis JAV konsulas Leningrade. Jis patarė ypač saugotis galimo visuomenės socialinių nepasitenkinimų išprovokavimo. Todėl skubiai inicijavome Aukščiausios Tarybos nutarimą, kuriuo buvo kategoriškai uždrausta tuometinei Respublikos Vyriausybei keleriopai padidinti pagrindinių maisto produktų kainas.

Lieka tik stebėtis, kaip pirmosios Vyriausybės vadovams pavyko suklaidinti daugumą  Kabineto narių be realaus socialinio kompensavimo keturgubai pakelti kainas, taip pat kaip aiškiai matomos karinės agresijos išvakarėse toks akivaizdžiai  provokacinis projektas pateko į Vyriausybę?

Apie galingą sovietinių jėgų veikimą Respublikos politinėje erdvėje liudija ir faktas, kad tuometinės Vyriausybės vadovai jau žinodami, kad kainų pakėlimo pretekstu sausio 8 d. jedinstvininkų ir perrengtų sovietinių kariškių riaušininkų būriai pasirengę veržtis į Parlamento rūmus, išdrįso nepaklusti AT draudimui keleriopai kelti kainas.

AT Prezidiumas (kuriame tuomet man teko kuruoti ekonominius klausimus) išvakarėse sužinojęs, kad K. Prunskienės vadovaujama Vyriausybė keleriopai sukels maisto produktų kainas ir riaušininkai kitą dieną šturmuos Seimo pastatą, jau negalėjo nieko pakeisti.

Kaip ir tikėtasi, sausio 8 d. riaušininkai puolė ne Vyriausybę, kuri sukėlė kainas, bet Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo uždraudusi tai daryti… Valstybingumo simbolį – Parlamentą – tą dieną padėjo apginti paprasti piliečiai, nustūmę nuo pastato jedinstvininkus.

Tą pačią dieną  Aukščiausioji Taryba  atstatydino  pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atšaukė jos sprendimą keleriopai padidinti maisto produktų kainas. Parlamentas pasielgė ryžtingai ir išmintingai,  atimdamas iš promaskvietiškų jėgų socialinį pretekstą platesnėms antivalstybinėms riaušėms organizuoti. Baugu net įsivaizduoti, kaip sovietų propoganda sausio 13-osios karinę agresiją būtų pateikę, kaip pilietinį nepasitenkinimą. Ji būtų vaizduojama kaip „darbo liaudies“ reikalavimu įvykdytas nekompetentingos, pilietines riaušes sukėlusios Lietuvos valdžios pakeitimas.

Sovietinio Kremliaus kruopščiai parengtą žiaurų karinį valdžios užgrobimo planą sužlugdė netikėtai didžiulis taikių piliečių pasipriešinimas. Net ir šiandien mes dar iki galo nesuvokiame, kaip tą naktį tik dėka tikro stebuklo, kurį sukūrė šimtai tūkstančių drąsių paprastų žmonių, pavyko sustabdyti gerai organizuotų, sužvėrėjusių kariškių puolimą, kurio Kremlius vėliau nebeišdrįso pakartoti. Ta naktis galėjo iš esmės pakeisti geopolitinių permainų smaigalyje buvusios Lietuvos ir kartu kaimyninių Respublikų likimą, dar ilgam pratęsti Sovietų imperijos egzistavimą.

Nepavykus užgrobti valdžios sausio 13 – osios naktį,  Sovietų Sąjungos lyderiai, žinoma, nenuleido rankų. Jie siekė sustiprinti okupacinį rėžimą, panaudojant  Lietuvoje dislokuotos kariuomenės ir specialios milicijos dalinius, griaunant šalies ekonominius ir finansinius pamatus.

Atsilaikiusi prieš Sausio agresiją, 1991 metais Lietuva, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus, įvykdė neįtikėtiną uždavinį – sukūrė praktinius Nepriklausomos valstybės valdymo svertus ir įvykdė esminę ekonominę reformą, be kurios nebūtume atlaikę Kremliaus vykdytos totalinės ūkio blokados.

Dar iki rugpjūčio pučo perėmėme sovietines įmones, įskaitant karines gamyklas, atsiskyrėme nuo Maskvos mokesčių, laipsniškai atpalaidavome rinkos kainas, įsivedėme pirmuosius pinigus. Svarbiausia, jog šiuo pavojingiausiu laikotarpiu pavyko išvengti žmonių pragyvenimo smukimo ir menkiausių socialinių protestų, kuriais okupacinis rėžimas neišvengiamai būtų pasinaudojęs. Nepaisant Sovietų Sąjungos ekonominių ir finansinių blokadų bei sunkių vidaus ūkio reformų,  Lietuva 1991 metais pirmuosius savarankiškus finansinius metus užbaigė turėdama palyginus didžiulį valstybės biudžeto perviršį.

Ar dabar įsivaizduojame valstybę, kurioje mokesčiai surenkami beveik savanoriškais pagrindais, o skaudžiausia bausmė nusižengusiam politikui, valdininkui ar įmonininkui – jo negerų darbų paviešinimas ir pilietinis pasmerkimas. Tokia buvo 1991 metų Lietuva, kuri iki Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo beveik neturėjo valstybėms būdingo represinio aparato.

Jei būtume iki šiol išsaugoję 1991 metų pilietinio reiklumo dvasią, šiandien Lietuva jau būtų klestinti Šiaurės Europos valstybė.

Kas tai – preliminarioji sutartis

Sausio12

Santykiai tarp žmonių ne visada grindžiami sąžine ir pasitikėjimu, todėl turto perleidimo sandorių įforminimas tampa vis sudėtingesniu.

Interesantai nuolat domisi, kaip patikimai užfiksuoti būsimo turto perleidimo sandorio (pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo) sutartas sąlygas – kainą, terminus, komplektaciją, kokybę ir kitas dalykus.

Lietuvoje neseniai buvo protinga ir patikima tradicija – būsimąjį sandorį užtikrinti rankpinigiais. Žmonės ir įmonės dar ir dabar kreipiasi, prašydami padėti įforminti rankpinigius. Tačiau nuo 2001 m. liepos įsigaliojęs Civilinis kodeksas šią garantijos formą, nežinia dėl ko, įsakmiai susiaurino. Pagal įstatymą rankpinigiai dabar galimi tik sandoriuose dėl kai kurių nereikšmingų turto rūšių, pvz.: gyvulių, javų, medienos, dviračio… LR CK 6.98 str. kategoriškas: Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, t.p. sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Taigi, perkant pastatus, butus, žemę, mišką, rankpinigiai, kur jie mums patogiausi ir reikalingiausi, dabar jau nebegali būti garantijos priemone.

Kaip rasti išeitį, ir kaip užsitikrinti būsimo planuojamo sandorio garantijas?

Atsivertę Civilinio kodekso šeštąją knygą, randame nežymų 6.165 straipsnį „Preliminarioji sutartis“, ir matome, kad tokia sutartimi laikomas šalių rašytinis susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Tinkamai surašius, tokia sutartis tampa patikima abiejų rengiamo sandorio šalių ketinimų, teisių, pareigų ir prievolių garantija. Sutartį galima tobulinti, numatant bet kurias įstatymo neuždraustas sąlygas bei įvairiausius „saugiklius“ bet kuriam atvejui, garantuojančius visų dėl būsimos sutarties sudarymo numatytų sąlygų įvykdymo mechanizmus, neteisiajai šaliai grasinančius piniginėmis bei turtinėmis pasekmėmis – baudomis, delspinigiais, avansinio mokėjimo netekimu ir kt.. Numatytina tokia sąlyga: pvz.: viena šalis perdavė kitai šaliai faktiškai naudotis pirkimo-pardavimo objektą, o antroji šalis sumokėjo pirmajai sutartą kainą, ir nors dėl kokių nors kliūčių oficialiai negalėjo tuo pat metu įforminti sandorį iki galo, tai, žinodami LR CK normą, kad įsipareigojimas parduoti daiktą, kartu perduodant jį būsimiesiems pirkėjams valdyti, yra to daikto pirkimas-pardavimas, ir kai įsipareigojęs pirkti ar parduoti daiktą asmuo atsisako įforminti sutartį nustatyta forma, kita šalis turi teisę per teismą reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6,317 str.).

Sudarant preliminarią sutartį, verta numatyti, kad šalis, kalta dėl sutarties sąlygų sulaužymo, gali kreiptis į teismą dėl numatytų sankcijų taikymo, reikalauti abipusės restitucijos ir iš kaltosios šalies turėtų išlaidų, žalos bei kitų nuostolių atlyginimo, arba reikalauti pripažinti sandorį įvykusiu.

Preliminarioji sutartis būtinai turi būti rašytinė. Žodinė – negalioja.

Būtina nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jo nenurodžius, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Visi įduodami pinigai vadinami ne rankpinigiais, bet avansine įmoka. Sutartį pravartu papildyti perleidžiamo turto nuosavybės dokumentų nuorašais arba bent jų kopijomis.

Kaip betikėtum savo sandorio partneriu, vis vien pravartu preliminarią sutartį susirašyti ir joje nurodyti visas aptartas sąlygas ir aplinkybes. Praktika rodo, kad, bėdai prispaudus, „sušlubuoja“ žmonių atmintys, o radę geresnių ar pelningesnių būdų, partneriai atsisako savo žodžių, išsisukinėja… Be to, įvykus nelaimei (mirties arba veiksnumo netekimo atvejais), teisių perėmėjai ar globėjai perims vykdymui tik protingai ir teisiškai suformuluotas sąlygas. Kai būsimasis partneris miršta, įpėdiniai kartais linkę prisiimti tik naudą, ignoruodami pareigas ir prievoles. Preliminarioji sutartis tais atvejais tampa nenuginčijamu įrodymu. Kuo detaliau aprašytos visos sąlygos, tuo mažiau būna ginčų su įpėdiniais.

Būna atvejų, kai faktiškai jau parduotas turtas areštuojamas arba į jį nukreipiamas išieškojimas. Nesant tokios sutarties, faktinis įgijėjas atsidurtų beviltiškoje situacijoje. Turint detalią preliminariąją sutartį, pagrįstą kitais dokumentais bei įrodymais, įgijėjas ir tokiu atveju dar turės vilčių savo interesą apginti teisme.