Atgal »    Į titulinį »

Sausio 13-osios Lietuvos piliečių žygdarbis

Sausio13

Gediminas Vagnorius,

Ekspremjeras,

Krikščionių partijos pirmininkas
Prieš 20 metų Lietuvą nuo žiaurios agresijos apgynė drąsų istorinį žygdarbį atlikę paprasti piliečiai, kurie savo krūtinėmis užtvėrė kelią sovietų tankams.

black ribbonTą tragišką sausio naktį sužvėrėjusios smogikų kariuomenės vadai ir M. Gorbačiovas išsigando ne Lietuvos ar Vakarų valstybių valdžios, jie išsigando Tėvynę ginti suskubusių dešimčių tūkstančių patriotų.

Gediminas VagnoriusOkupacinė kariuomenė suvokė, kad Lietuvos žmonių įbauginti nepavyko ir jie nesitrauks, o tai gresia masinėmis taikių piliečių žudynėmis, už kurias teks asmeninė atsakomybė.

Tai patvirtino vėliau gautos sovietų kariškių pokalbių išklotinės – po kraupaus televizijos bokšto šturmo Maskva nebeišdrįso prie Parlamento įstrigusiems šarvuočiams duoti įsakymo jį šturmuoti per tūkstantinę minią.

Tą sovietų karinės agresijos naktį man likimas lėmė pareigą stoti prie Vyriausybės vairo ir tiesiogiai patirti Kremliaus karinį planą užgrobti valdžią Lietuvoje ir dar kartą ją okupuoti.

Sausio 13 dienos įvykiai nebuvo spontaniški, kaip vėliau bandė aiškinti M. Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga veikė pagal gerai iš anksto parengtos karinės operacijos planą, kuris apėmė demokratinio pasaulio reakcijos slopinimą, naujų specialių smogiamųjų karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje, gyventojų socialinio nepasitenkinimo išprovokavimą ir net pasirengimą marionetinės valdžios sudarymui. Jau buvo parinktas ir „sukalbamas“ AT pirmininkas ir promaskvietiškos Vyriausybės vadovai, kurie gerai žinojo apie rengiamą karinį puolimą.

Neatsitiktinai ginkluotai agresijai buvo pasirinktas karinių įvykių Persijos įlankoje laikotarpis, kai JAV ir jų artimieji sąjungininkai buvo priversti nuolaidžiauti Sovietų Sąjungai. Tuomet apie ypatingą pavojų Lietuvai dar 1990 metų gruodžio 22 d. privačiai įspėjo tuometinis JAV konsulas Leningrade. Jis patarė ypač saugotis galimo visuomenės socialinių nepasitenkinimų išprovokavimo. Todėl skubiai inicijavome Aukščiausios Tarybos nutarimą, kuriuo buvo kategoriškai uždrausta tuometinei Respublikos Vyriausybei keleriopai padidinti pagrindinių maisto produktų kainas.

Lieka tik stebėtis, kaip pirmosios Vyriausybės vadovams pavyko suklaidinti daugumą  Kabineto narių be realaus socialinio kompensavimo keturgubai pakelti kainas, taip pat kaip aiškiai matomos karinės agresijos išvakarėse toks akivaizdžiai  provokacinis projektas pateko į Vyriausybę?

Apie galingą sovietinių jėgų veikimą Respublikos politinėje erdvėje liudija ir faktas, kad tuometinės Vyriausybės vadovai jau žinodami, kad kainų pakėlimo pretekstu sausio 8 d. jedinstvininkų ir perrengtų sovietinių kariškių riaušininkų būriai pasirengę veržtis į Parlamento rūmus, išdrįso nepaklusti AT draudimui keleriopai kelti kainas.

AT Prezidiumas (kuriame tuomet man teko kuruoti ekonominius klausimus) išvakarėse sužinojęs, kad K. Prunskienės vadovaujama Vyriausybė keleriopai sukels maisto produktų kainas ir riaušininkai kitą dieną šturmuos Seimo pastatą, jau negalėjo nieko pakeisti.

Kaip ir tikėtasi, sausio 8 d. riaušininkai puolė ne Vyriausybę, kuri sukėlė kainas, bet Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo uždraudusi tai daryti… Valstybingumo simbolį – Parlamentą – tą dieną padėjo apginti paprasti piliečiai, nustūmę nuo pastato jedinstvininkus.

Tą pačią dieną  Aukščiausioji Taryba  atstatydino  pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atšaukė jos sprendimą keleriopai padidinti maisto produktų kainas. Parlamentas pasielgė ryžtingai ir išmintingai,  atimdamas iš promaskvietiškų jėgų socialinį pretekstą platesnėms antivalstybinėms riaušėms organizuoti. Baugu net įsivaizduoti, kaip sovietų propoganda sausio 13-osios karinę agresiją būtų pateikę, kaip pilietinį nepasitenkinimą. Ji būtų vaizduojama kaip „darbo liaudies“ reikalavimu įvykdytas nekompetentingos, pilietines riaušes sukėlusios Lietuvos valdžios pakeitimas.

Sovietinio Kremliaus kruopščiai parengtą žiaurų karinį valdžios užgrobimo planą sužlugdė netikėtai didžiulis taikių piliečių pasipriešinimas. Net ir šiandien mes dar iki galo nesuvokiame, kaip tą naktį tik dėka tikro stebuklo, kurį sukūrė šimtai tūkstančių drąsių paprastų žmonių, pavyko sustabdyti gerai organizuotų, sužvėrėjusių kariškių puolimą, kurio Kremlius vėliau nebeišdrįso pakartoti. Ta naktis galėjo iš esmės pakeisti geopolitinių permainų smaigalyje buvusios Lietuvos ir kartu kaimyninių Respublikų likimą, dar ilgam pratęsti Sovietų imperijos egzistavimą.

Nepavykus užgrobti valdžios sausio 13 – osios naktį,  Sovietų Sąjungos lyderiai, žinoma, nenuleido rankų. Jie siekė sustiprinti okupacinį rėžimą, panaudojant  Lietuvoje dislokuotos kariuomenės ir specialios milicijos dalinius, griaunant šalies ekonominius ir finansinius pamatus.

Atsilaikiusi prieš Sausio agresiją, 1991 metais Lietuva, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus, įvykdė neįtikėtiną uždavinį – sukūrė praktinius Nepriklausomos valstybės valdymo svertus ir įvykdė esminę ekonominę reformą, be kurios nebūtume atlaikę Kremliaus vykdytos totalinės ūkio blokados.

Dar iki rugpjūčio pučo perėmėme sovietines įmones, įskaitant karines gamyklas, atsiskyrėme nuo Maskvos mokesčių, laipsniškai atpalaidavome rinkos kainas, įsivedėme pirmuosius pinigus. Svarbiausia, jog šiuo pavojingiausiu laikotarpiu pavyko išvengti žmonių pragyvenimo smukimo ir menkiausių socialinių protestų, kuriais okupacinis rėžimas neišvengiamai būtų pasinaudojęs. Nepaisant Sovietų Sąjungos ekonominių ir finansinių blokadų bei sunkių vidaus ūkio reformų,  Lietuva 1991 metais pirmuosius savarankiškus finansinius metus užbaigė turėdama palyginus didžiulį valstybės biudžeto perviršį.

Ar dabar įsivaizduojame valstybę, kurioje mokesčiai surenkami beveik savanoriškais pagrindais, o skaudžiausia bausmė nusižengusiam politikui, valdininkui ar įmonininkui – jo negerų darbų paviešinimas ir pilietinis pasmerkimas. Tokia buvo 1991 metų Lietuva, kuri iki Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo beveik neturėjo valstybėms būdingo represinio aparato.

Jei būtume iki šiol išsaugoję 1991 metų pilietinio reiklumo dvasią, šiandien Lietuva jau būtų klestinti Šiaurės Europos valstybė.


Atgal »    Į titulinį »