Archyvas Sausio, 2011

Krikščionių partija: „Kasos aparatai turguose – nesavalaikis siūlymas“

Sausio26

Krikščionių partijos frakcijos Seime nariai šiandien susitiko su Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos nariais. Susitikimo metu aptartos opiausios smulkiesiems verslininkams ir prekybininkams problemos bei jų sprendimo būdai. „Vyriausybės siūlymai turgavietėse įvesti kasos aparatus taps paskutiniu vinimi į Lietuvos smulkaus verslo karstą. Argumentai, kad taip bus išlupti pinigai iš šešėlio yra niekiniai, nes ir taip sugriežtintose turgaviečių taisyklėse yra numatyta triguba apskaita. Didesnės kontrolės nebus, o patys smulkiausi, vos besiverčiantys verslininkai, turės trauktis į pogrindį“, – teigia Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė. „Kiekvieną mėnesį verslininkai susimoka 100 litų už verslo liudijimą, sveikatos įmoka – 72 litai, „Sodrai“ atseikėjama dar 140 litų, o kur dar komunaliniai mokesčiai, sandėliavimo išlaidos ir kt. Aparatų priežiūra verslininkams per metus kainuos mažiausiai dar 300 litų, taigi smulkiesiems verslininkams taps per didelė prabanga prekiauti turguose“, – Z. Sorokienei antrino Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos garbės pirmininkas Eduardas Šablinskas. Anot susitikimo dalyvių kasos aparatų įdiegimas paveiktų mažiausiai 5 tūkst. smulkiųjų verslininkų, atsižvelgus, į tai, kad jiems padeda šeimos nariai, toks Vyriausybės sprendimas pakenktų mažiausiai 15 tūkst. žmonių. „Lietuvą ir taip spaudžiant bedarbystei, toks Andriaus Kubiliaus Vyriausybės siūlymas yra visiškai nesavalaikis, išlaidų didinimas ir mokesčių kėlimas Lietuvos ekonomikos neatgaivins, o dar labiau ją pagilins“, – teigia Krikščionių partijos frakcijos Seime seniūnas Vidmantas Žiemelis.
Susitikimo metu buvo nutarta sudaryti darbo grupę, kuri pateiks konkrečius pasiūlymus Vyriausybei, kaip palengvinti smulkiųjų verslininkų padėtį.
Krikščionių partijos spaudos tarnyba

Sausio 13-osios Lietuvos piliečių žygdarbis

Sausio13

Gediminas Vagnorius,

Ekspremjeras,

Krikščionių partijos pirmininkas
Prieš 20 metų Lietuvą nuo žiaurios agresijos apgynė drąsų istorinį žygdarbį atlikę paprasti piliečiai, kurie savo krūtinėmis užtvėrė kelią sovietų tankams.

black ribbonTą tragišką sausio naktį sužvėrėjusios smogikų kariuomenės vadai ir M. Gorbačiovas išsigando ne Lietuvos ar Vakarų valstybių valdžios, jie išsigando Tėvynę ginti suskubusių dešimčių tūkstančių patriotų.

Gediminas VagnoriusOkupacinė kariuomenė suvokė, kad Lietuvos žmonių įbauginti nepavyko ir jie nesitrauks, o tai gresia masinėmis taikių piliečių žudynėmis, už kurias teks asmeninė atsakomybė.

Tai patvirtino vėliau gautos sovietų kariškių pokalbių išklotinės – po kraupaus televizijos bokšto šturmo Maskva nebeišdrįso prie Parlamento įstrigusiems šarvuočiams duoti įsakymo jį šturmuoti per tūkstantinę minią.

Tą sovietų karinės agresijos naktį man likimas lėmė pareigą stoti prie Vyriausybės vairo ir tiesiogiai patirti Kremliaus karinį planą užgrobti valdžią Lietuvoje ir dar kartą ją okupuoti.

Sausio 13 dienos įvykiai nebuvo spontaniški, kaip vėliau bandė aiškinti M. Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga veikė pagal gerai iš anksto parengtos karinės operacijos planą, kuris apėmė demokratinio pasaulio reakcijos slopinimą, naujų specialių smogiamųjų karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje, gyventojų socialinio nepasitenkinimo išprovokavimą ir net pasirengimą marionetinės valdžios sudarymui. Jau buvo parinktas ir „sukalbamas“ AT pirmininkas ir promaskvietiškos Vyriausybės vadovai, kurie gerai žinojo apie rengiamą karinį puolimą.

Neatsitiktinai ginkluotai agresijai buvo pasirinktas karinių įvykių Persijos įlankoje laikotarpis, kai JAV ir jų artimieji sąjungininkai buvo priversti nuolaidžiauti Sovietų Sąjungai. Tuomet apie ypatingą pavojų Lietuvai dar 1990 metų gruodžio 22 d. privačiai įspėjo tuometinis JAV konsulas Leningrade. Jis patarė ypač saugotis galimo visuomenės socialinių nepasitenkinimų išprovokavimo. Todėl skubiai inicijavome Aukščiausios Tarybos nutarimą, kuriuo buvo kategoriškai uždrausta tuometinei Respublikos Vyriausybei keleriopai padidinti pagrindinių maisto produktų kainas.

Lieka tik stebėtis, kaip pirmosios Vyriausybės vadovams pavyko suklaidinti daugumą  Kabineto narių be realaus socialinio kompensavimo keturgubai pakelti kainas, taip pat kaip aiškiai matomos karinės agresijos išvakarėse toks akivaizdžiai  provokacinis projektas pateko į Vyriausybę?

Apie galingą sovietinių jėgų veikimą Respublikos politinėje erdvėje liudija ir faktas, kad tuometinės Vyriausybės vadovai jau žinodami, kad kainų pakėlimo pretekstu sausio 8 d. jedinstvininkų ir perrengtų sovietinių kariškių riaušininkų būriai pasirengę veržtis į Parlamento rūmus, išdrįso nepaklusti AT draudimui keleriopai kelti kainas.

AT Prezidiumas (kuriame tuomet man teko kuruoti ekonominius klausimus) išvakarėse sužinojęs, kad K. Prunskienės vadovaujama Vyriausybė keleriopai sukels maisto produktų kainas ir riaušininkai kitą dieną šturmuos Seimo pastatą, jau negalėjo nieko pakeisti.

Kaip ir tikėtasi, sausio 8 d. riaušininkai puolė ne Vyriausybę, kuri sukėlė kainas, bet Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo uždraudusi tai daryti… Valstybingumo simbolį – Parlamentą – tą dieną padėjo apginti paprasti piliečiai, nustūmę nuo pastato jedinstvininkus.

Tą pačią dieną  Aukščiausioji Taryba  atstatydino  pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atšaukė jos sprendimą keleriopai padidinti maisto produktų kainas. Parlamentas pasielgė ryžtingai ir išmintingai,  atimdamas iš promaskvietiškų jėgų socialinį pretekstą platesnėms antivalstybinėms riaušėms organizuoti. Baugu net įsivaizduoti, kaip sovietų propoganda sausio 13-osios karinę agresiją būtų pateikę, kaip pilietinį nepasitenkinimą. Ji būtų vaizduojama kaip „darbo liaudies“ reikalavimu įvykdytas nekompetentingos, pilietines riaušes sukėlusios Lietuvos valdžios pakeitimas.

Sovietinio Kremliaus kruopščiai parengtą žiaurų karinį valdžios užgrobimo planą sužlugdė netikėtai didžiulis taikių piliečių pasipriešinimas. Net ir šiandien mes dar iki galo nesuvokiame, kaip tą naktį tik dėka tikro stebuklo, kurį sukūrė šimtai tūkstančių drąsių paprastų žmonių, pavyko sustabdyti gerai organizuotų, sužvėrėjusių kariškių puolimą, kurio Kremlius vėliau nebeišdrįso pakartoti. Ta naktis galėjo iš esmės pakeisti geopolitinių permainų smaigalyje buvusios Lietuvos ir kartu kaimyninių Respublikų likimą, dar ilgam pratęsti Sovietų imperijos egzistavimą.

Nepavykus užgrobti valdžios sausio 13 – osios naktį,  Sovietų Sąjungos lyderiai, žinoma, nenuleido rankų. Jie siekė sustiprinti okupacinį rėžimą, panaudojant  Lietuvoje dislokuotos kariuomenės ir specialios milicijos dalinius, griaunant šalies ekonominius ir finansinius pamatus.

Atsilaikiusi prieš Sausio agresiją, 1991 metais Lietuva, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus, įvykdė neįtikėtiną uždavinį – sukūrė praktinius Nepriklausomos valstybės valdymo svertus ir įvykdė esminę ekonominę reformą, be kurios nebūtume atlaikę Kremliaus vykdytos totalinės ūkio blokados.

Dar iki rugpjūčio pučo perėmėme sovietines įmones, įskaitant karines gamyklas, atsiskyrėme nuo Maskvos mokesčių, laipsniškai atpalaidavome rinkos kainas, įsivedėme pirmuosius pinigus. Svarbiausia, jog šiuo pavojingiausiu laikotarpiu pavyko išvengti žmonių pragyvenimo smukimo ir menkiausių socialinių protestų, kuriais okupacinis rėžimas neišvengiamai būtų pasinaudojęs. Nepaisant Sovietų Sąjungos ekonominių ir finansinių blokadų bei sunkių vidaus ūkio reformų,  Lietuva 1991 metais pirmuosius savarankiškus finansinius metus užbaigė turėdama palyginus didžiulį valstybės biudžeto perviršį.

Ar dabar įsivaizduojame valstybę, kurioje mokesčiai surenkami beveik savanoriškais pagrindais, o skaudžiausia bausmė nusižengusiam politikui, valdininkui ar įmonininkui – jo negerų darbų paviešinimas ir pilietinis pasmerkimas. Tokia buvo 1991 metų Lietuva, kuri iki Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo beveik neturėjo valstybėms būdingo represinio aparato.

Jei būtume iki šiol išsaugoję 1991 metų pilietinio reiklumo dvasią, šiandien Lietuva jau būtų klestinti Šiaurės Europos valstybė.

Kas tai – preliminarioji sutartis

Sausio12

Santykiai tarp žmonių ne visada grindžiami sąžine ir pasitikėjimu, todėl turto perleidimo sandorių įforminimas tampa vis sudėtingesniu.

Interesantai nuolat domisi, kaip patikimai užfiksuoti būsimo turto perleidimo sandorio (pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo) sutartas sąlygas – kainą, terminus, komplektaciją, kokybę ir kitas dalykus.

Lietuvoje neseniai buvo protinga ir patikima tradicija – būsimąjį sandorį užtikrinti rankpinigiais. Žmonės ir įmonės dar ir dabar kreipiasi, prašydami padėti įforminti rankpinigius. Tačiau nuo 2001 m. liepos įsigaliojęs Civilinis kodeksas šią garantijos formą, nežinia dėl ko, įsakmiai susiaurino. Pagal įstatymą rankpinigiai dabar galimi tik sandoriuose dėl kai kurių nereikšmingų turto rūšių, pvz.: gyvulių, javų, medienos, dviračio… LR CK 6.98 str. kategoriškas: Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, t.p. sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Taigi, perkant pastatus, butus, žemę, mišką, rankpinigiai, kur jie mums patogiausi ir reikalingiausi, dabar jau nebegali būti garantijos priemone.

Kaip rasti išeitį, ir kaip užsitikrinti būsimo planuojamo sandorio garantijas?

Atsivertę Civilinio kodekso šeštąją knygą, randame nežymų 6.165 straipsnį „Preliminarioji sutartis“, ir matome, kad tokia sutartimi laikomas šalių rašytinis susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Tinkamai surašius, tokia sutartis tampa patikima abiejų rengiamo sandorio šalių ketinimų, teisių, pareigų ir prievolių garantija. Sutartį galima tobulinti, numatant bet kurias įstatymo neuždraustas sąlygas bei įvairiausius „saugiklius“ bet kuriam atvejui, garantuojančius visų dėl būsimos sutarties sudarymo numatytų sąlygų įvykdymo mechanizmus, neteisiajai šaliai grasinančius piniginėmis bei turtinėmis pasekmėmis – baudomis, delspinigiais, avansinio mokėjimo netekimu ir kt.. Numatytina tokia sąlyga: pvz.: viena šalis perdavė kitai šaliai faktiškai naudotis pirkimo-pardavimo objektą, o antroji šalis sumokėjo pirmajai sutartą kainą, ir nors dėl kokių nors kliūčių oficialiai negalėjo tuo pat metu įforminti sandorį iki galo, tai, žinodami LR CK normą, kad įsipareigojimas parduoti daiktą, kartu perduodant jį būsimiesiems pirkėjams valdyti, yra to daikto pirkimas-pardavimas, ir kai įsipareigojęs pirkti ar parduoti daiktą asmuo atsisako įforminti sutartį nustatyta forma, kita šalis turi teisę per teismą reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6,317 str.).

Sudarant preliminarią sutartį, verta numatyti, kad šalis, kalta dėl sutarties sąlygų sulaužymo, gali kreiptis į teismą dėl numatytų sankcijų taikymo, reikalauti abipusės restitucijos ir iš kaltosios šalies turėtų išlaidų, žalos bei kitų nuostolių atlyginimo, arba reikalauti pripažinti sandorį įvykusiu.

Preliminarioji sutartis būtinai turi būti rašytinė. Žodinė – negalioja.

Būtina nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jo nenurodžius, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Visi įduodami pinigai vadinami ne rankpinigiais, bet avansine įmoka. Sutartį pravartu papildyti perleidžiamo turto nuosavybės dokumentų nuorašais arba bent jų kopijomis.

Kaip betikėtum savo sandorio partneriu, vis vien pravartu preliminarią sutartį susirašyti ir joje nurodyti visas aptartas sąlygas ir aplinkybes. Praktika rodo, kad, bėdai prispaudus, „sušlubuoja“ žmonių atmintys, o radę geresnių ar pelningesnių būdų, partneriai atsisako savo žodžių, išsisukinėja… Be to, įvykus nelaimei (mirties arba veiksnumo netekimo atvejais), teisių perėmėjai ar globėjai perims vykdymui tik protingai ir teisiškai suformuluotas sąlygas. Kai būsimasis partneris miršta, įpėdiniai kartais linkę prisiimti tik naudą, ignoruodami pareigas ir prievoles. Preliminarioji sutartis tais atvejais tampa nenuginčijamu įrodymu. Kuo detaliau aprašytos visos sąlygos, tuo mažiau būna ginčų su įpėdiniais.

Būna atvejų, kai faktiškai jau parduotas turtas areštuojamas arba į jį nukreipiamas išieškojimas. Nesant tokios sutarties, faktinis įgijėjas atsidurtų beviltiškoje situacijoje. Turint detalią preliminariąją sutartį, pagrįstą kitais dokumentais bei įrodymais, įgijėjas ir tokiu atveju dar turės vilčių savo interesą apginti teisme.

Giminystės ryšių reikšmė teisiniuose reikaluose

Sausio6

Tema apie giminystę yra pakankamai svarbi, nes, apie tai nežinant, gali kilti įvairių nesusipratimų.

Didysis lietuvių kalbos žodynas rašo, kad „giminė – kelios kartos žmonių, turinčių bendrus protėvius“, o giminystė – tai „buvimas gimine, giminiškumas“. Lietuvoje, vadinamoje brolelių ir „švogerėlių“ žeme, ypač – jos teisėje, giminystė yra svarbi sąlyga teisėms ir pareigoms, apribojimams, įvairioms sąlygoms ir aplinkybėms atsirasti. Su giminystės sąvoka susiduriame įvairiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose, valstybės tarnybos, baudžiamojo proceso ir kituose teisiniuose reikaluose. Giminystės ryšiai itin aktualūs paveldėjimo ir šeimos teisiniuose santykiuose. Pavyzdžiui, paveldint pagal įstatymą Lietuvoje egzistuoja šešios įpėdinių eilės LR Civilinio kodekso 5.11 straipsnyje, nustatytos vien tik pagal kraujo giminystės laipsnį.

LR CK 3.130 str. sako, kad giminystė – yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio.

Civilinėje teisėje numatytos tiesioji ir šoninė giminystės linijos. Tiesioji giminystės linija yra tarp protėvio ir palikuonių (proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t.). Giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.). Giminystė, einanti iš protėvio į palikuonį, yra tiesioji žemutinė giminystės linija (seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai ir t. t.). Giminystė tarp asmenų, kilusių iš bendro protėvio, yra šoninė giminystės linija (broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t. t.).

Giminystės laipsnis – tai skaičius gimimų, kurie sieja giminaičius, išskyrus bendro protėvio (protėvių) gimimą. Pavyzdžiui: pirmas giminystės laipsnis – tarp tėvų ir vaikų, antrasis – tarp senolių ir jų vaikaičių, ir tarp brolių ir seserų ir t.t.

Nepamirština, kad giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių. Nors tokiu atveju kraujo ryšio nėra, tačiau, jeigu jau kas ryžtasi pripažinti kūdikį savo vaiku, tai privalės niekada nedaryti jokių skirtumų tarp biologinio vaiko ir įstatymiškai įvaikintojo…

Giminystė kelia teisines pasekmes tik įstatymų numatytais atvejais ir tai, tik esant atitinkamam įstatymų numatytam giminystės artumo laipsniui. Pavyzdžiui, įstatymas nenumato paveldėjimo pagal įstatymą tarp antrosios eilės pusbrolių (pusseserių). Tarp jų leidžiama santuoka. Reiškia, šio laipsnio giminystė jau tik tradicinė ir įstatymiškai nelaikoma giminyste.

Daugelyje teisės rūšių nurodoma, kad atitinkamos sąlygos atsiranda tarp artimųjų giminaičių. Reikėtų vadovautis LR CK 3.135 str., nurodančiu, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys), jeigu ko nenumatyta specialiam atvejui arba specialioje normoje. Tačiau yra daug išimčių. Pvz., valstybė, nustatydama apmokestinimo tvarką, brolių ir seserų artimaisiais giminėmis nelaiko. Dovanojant turtą, nuo atitinkamų mokesčių atleidžiami tik tiesiosios žemutinės ir tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, o broliai ir seserys – ne… Mat, kai valstybės „vyrams“ reikia pinigų – tada… brolis-lietuvis jau nebe brolis (lipk iš „grūšės“ ir mokėk…), o mokesčių mokėtojas.

Kokiais atvejais dovanojimo sutartį būtina tvirtinti notariškai

Sausio3

Dovanojimo sutartys pagal lietuvišką tradiciją ir įstatymus gali būti žodinės, rašytinės ir patvirtintos notariškai. Jų sudarymo formą nustato LR Civilinio kodekso 6.469 str.

Žodžiu gali būti sudaromos tik tokios sutartys, kurių suma (vertė) neviršija 5000 Lt. Tačiau, šalims pageidaujant, tokius sandorius nedraudžiama įforminti ir raštu arba pasitvirtinti notariškai.

Sutartys, kai dovanojamo turto vertė nuo 5000 iki 50000 Lt, turi būti rašytinės formos, o šalių pageidavimu gali būti patvirtintos ir notariškai. Jeigu nesilaikyta reikalaujamos rašytinės formos, tai kilus ginčui, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu.

Nekilnojamojo daikto (žemės ir statinių) dovanojimo sutartys, taip pat dovanojimo sutartys, kurių suma didesnė kaip 50000 Lt, be išimčių turi būti notarinės formos. Šio reikalavimo nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu.

Pravartu žinoti, kad nekilnojamojo arba privalomo registruoti daikto ar daiktinės teisės į jį dovanojimo sutartį reikia įregistruoti viešame registre, nes prieš trečiuosius asmenis teisines pasekmes turės tik įregistruota sutartis.